Apie ją daug rašyta, ji meiliai vadinama „pirtele“, ji visada buvo ištikima rusų žmonių pagalbininkė. Šilumos ir garų šaltinis rusiškoje pirtyje yra akmenų krosnis. Ypatinga yra ir garinė, kurioje vanojamasi beržų, ąžuolų ar klevų vantomis. Taip pat yra privaloma prausimuisi naudojamo vandens temperatūrų kaita.

Tai kodėl gi pirtis „gydė“ negalias? Kodėl manyta, kad ligonį tiesiog būtina nuvesti į pirtį ir išvanoti?

Ir iš tikrųjų – daugybės ligonių sveikata po pirties pagerėdavo, atsirasdavo jėgų, ir dažnai ligoniai visiškai pasveikdavo. Mūsų dienomis šis per amžius sukauptas patyrimas jau turi mokslinį paaiškinimą. Pavyzdžiui akademikas I.R. Tarchanovas įrodė, kad po pirties procedūrų pagerėja kraujo sudėtis: padaugėja eritrocitų, pakyla hemoglobino lygis ir, svarbiausia, padaugėja leukocitų, naikinančių kenksmingus mikroorganizmus, kurie ir būna dažnos ligos priežastimi.

Anksčiau buvę kiek primirštos pirtys šiandien vėl vis labiau vertinamos. Ir šių dienų žmonėms jos gal net labiau reikalingos nei mūsų protėviams: pripratę prie butų ir tarnybinių patalpų mikroklimato, jie tapo beveik bejėgiai prieš staigius aplinkos pokyčius. Dar pridėkite didžiules nervines, psichologines ir emocines perkrovas ir jums paaiškės, kodėl miesto žmogus taip dažnai skundžiasi pablogėjusia savijauta, sumažėjusiu darbingumu. „Užsisėdėjusiam“ yra didžiulė palaima pereiti per karščiu ir garais alsuojančią patalpą, išjudinti, atsigaivinti šia išties didinga procedūra, kuriai niekad neprilygs pliuškenimasis vonioje.

Beje, pirtis naudinga ne tik dienų dienas praleidžiantiems prie rašomo stalo. Sportininkai, negalintys skųstis fizinių krūvių stoka, taip pat vertina teigiamą jos poveikį ir vadina pirtį geriausia poliklinika.

Specialiais tyrimais įrodyta, kad 1 – 8 min., praleistos 70 °C temperatūroje esant 10% santykinei oro drėgmei, teigiamai veikia sportininkų būklė: išauga jų raumenų jėga, padidėja judesių tikslumas ir greitis, ištvermė, po didelių krūvių raumenyse pagreitėja atstatomieji procesai. Pirtis stiprina organizmo atsparumą šalčiui. Kokiu būdu? Visose pirties patalpose – persirengimo kambaryje, garinėje ir prausykloje – yra dideli temperatūrų skirtumai. Staigūs temperatūrų pasikeitimai staiga pereinant iš vienos patalpos į kitą yra savotiška „mankšta“ organizmui. Veikiami garų šilumos organai išsiplečia, o vėsesnėje patalpoje susitraukia, ir tampa žymiai elastingesni.

Organizmo „mankšta“ pirties procedūrų metu padidina jo atsparumą karščiui ir šalčiui. Pirtis yra viena iš geriausių gydomųjų priemonių kovojant su nutukimu. Veikiamos karščio kraujagyslės plečiasi, kraujas jomis ima tekėti greičiau, išnešdamas daugiau organizmo perdirbtų produktų atliekų. Gausiai prakaituojant mažėja kūno svoris. Prieš eidami į garinę pirtį įsidėmėkite keletą taisyklių.

Prieš pat garų procedūrą išsimaudykite šiltame duše, tačiau galvos nešlapinkite. Tik nenaudokite muilo! Jis nuriebalina odą, nuplauną natūralų odos lubrikantą, todėl garinėje jūs netruksite pajusti nemalonų perštėjimą. Praustis su muilu reikia po to, kai pasigarinote.

Nusiprausus duše ir einant į garinę specialistai pataria užsidėti kepurę plačiais kraštais, sportinę kepuraitę arba apsirišti galva rankšluosčiu. Galvos apdangalą nuolat drėkinkite šaltu vandeniu – tada jūsų pulsas bus retesnis 10 – 12 tvinksnių.

Garinėje kvėpuokite per nosį: šitaip kvėpuojant karštas oras atvėsinamas, o sausas sudrėkinamas. Tai apsaugos nuo staigaus kūno temperatūros padidėjimo ir jūs pradėsite po trumputį prakaituoti.

Po to palypėkite į tokį aukštį, kuriame garų temperatūra jums nekelia nemalonių pojūčių, ir pabandykite atlikti keletą fizinių pratimų: kelkite ir leiskite rankas, lengvai pasilankstykite ir pasisukinėkite. Visus judesius darykite neskubėdami.

Pradedantiesiems kaitintis leidžiama ne ilgiau kaip tris minutes, o jau pripratusiems prie šios procedūros – 20 – 25 min., tačiau ne ilgiau kaip 30 min.! Optimaliausiai garai veikia jums gulint, kadangi stovint, net geriausiai įrengtose garinėse, temperatūrų skirtumas tarp lygių, kuriuose yra galva ir kojos, sudaro 10 – 15 °C, ir tai neigiamai veikia organizmą. Be to, gulint galima visiškai atpalaiduoti raumenis. Jei atsigulti nėra galimybės, kaitinkitės atsisėdę, o kojas geriausia būtų užkelti ant suolo.

Pirties procedūrų metu iš žmogaus organizmo išsiskiria iki 1,5 litro prakaito, su kuriuo pašalinamas šilumos perteklius, ir kaip jau minėta, galutiniai medžiagų apykaitos produktai: druskos, šlakai ir kita. Be to, kartu su prakaitu iš audinių pašalinama pieno rūgštis, kuri fiziologiniu požiūriu manoma esant pagrindiniu „nuovargio produktu“. Suprantama, kad dėl šios priežasties po pirties žmogus jaučia nepaprastą lengvumą.

Būtinas kiekvienos pirties elementas yra vanta. Jos dirginantis, masažuojantis poveikis padidina prakaitavimą, malšina sąnarių, raumenų skausmus.

Šviežia vanta galima vanotis iš karto, o džiovinta prieš tai 15 – 20 min. panardinkite į šiltą vandenį. Perdžiuvusią vantą padėkite ant suolo, išskleiskite, 2 – 3 kartus užpilkite verdančiu vandeniu, pridenkite dubeniu ir palikite 10 – 15 min. Pirties dienos išvakarėse vantą galima užmerkti į šalto vandens kibirą.

Jei dėl kokios nors priežasties vantos neturite – nenusiminkite. Vietoj jos galima panaudoti rankšluostį arba paklodę.

Geriausia ir maloniausia vanotis beržine vanta – jos tankūs lapai ir minkštos šakelės. Nepulkite iškart perti kūno. Pakėlę vantą į viršų krestelkite, kad įkaistų iki viršutinio oro sluoksnio temperatūros. Po to kiekvienu vantos mostelėjimu stenkitės surinkti karštą garą prie kūno ir prispausti jį įvairiose kūno vietose.

Šis trynimas ir garinimas veikia lyg kompresas, gerina šilumos apykaitą, malšina skausmus raumenyse, skatina prakaitavimą, gerai sušildo odą. Pirties žinovai nepataria vanojantis mirkyti vantą vandenyje: ji pasunkėja ir nebe taip gerai surenka garą, lapai netenka lankstumo. O lengva vanta gerai surenka prakaitą ir šiltą orą tolygiai paskirsto ant kūno.

Naudos duos eukalipto, įvairių gydomųjų žolelių užpilai, mentolio arba mėtų lašai. Jie garui suteiks kvapnumo ir gydomųjų savybių. Žinovai sumaišo įvairių žolelių ir žiedų – ramunėlių, čiobrelių, raudonėlio, prideda beržų lapų užpilo, liepžiedžių. Toks garas turi inhaliacinių savybių, saugo nuo peršalimo.

Atminkite, kad po garų procedūrų negalima gerti šalto vandens: visų pirma – galite peršalti, antra – šaltas vanduo reflektiškai stabdo prakaitavimą. Geriau išgerkite arbatos, išvirtos dideliame rusiškame virdulyje, jau tapusiame šiuolaikiniu pirčių atributu. Kokia skani stipri arbata su virintu pienu! Taip pat po pirties patariame gerti natūralių sulčių., mineralinio vandens, suvalgyti vaisių.

Gerti po garinės galima tik normalų kūno svorį turintiems žmonėms. Jei turite viršsvorio, geriau susilaikykite ir negerkite, troškulį malšinkite 2 – 3 nedideliais vandens gurkšniais arba dažnai skalaukite burną.

Visos šios taisyklės nesudėtingos, tačiau jų laikytis būtina, jei norite, kad procedūra suteiktų naudos ir malonumo.