Pirčių istorija skaičiuoja tūkstančius metų. Pavyzdžiui jos buvo labai populiarios Senovės Romoje. Žinoma, tais laikais dar niekas nežinojo, koks yra aukštos temperatūros poveikio žmogaus organizmui mechanizmas. Pagrindinis pirties veiksmingumo kriterijus buvo prakaito išsiskyrimas. Įdomu, kad susitikę romėnai užduodavo viens kitam netradicinį mūsų dienų klausimą „kaip jaučiatės?“, bet „kaip prakaituojate?“

Ankstyvaisiais laikais prasidėjęs spartus pirčių plitimas tęsėsi iki lV mūsų eros amžiaus, kol jų neuždraudė bažnyčia. Ir būtent šis istorijos laikotarpis buvo gausus epidemijų, masinių infekcinių susirgimų. Pirčių atgimimas prasidėjo tik XVlll a. pradžioje. Pirties naudojimas sveikatai stiprinti ir įvairiems negalavimams gydyti daugelyje tautų yra tapęs papročiu.

Yra kelios pirčių rūšys. Pagal garų išgavimo būdą ir priemones skiriamos: romėniška, arabiška, turkiška pirtys, suomiška sauna, rusiška garinė, japoniškos sento bei furo. Skirtumai tarp pirčių klostėsi istorijos bėgyje. Juos lėmė tautų tradicijos, nacionaliniai papročiai, klimato sąlygos ir kitų šalių ypatumai. Pavyzdžiui, romėnų pirtyje garinė buvo patalpa su iš apačios kaitinamomis marmuro grindimis, o garai susidarydavo apliejus jas vandeniu. Kad nenudegtų kojų, romėnai avėdavo specialiais mediniais batais. Romėnų pirtyse visada būdavo baseinas su šaltu vandeniu, į kurį jie pasinerdavo po karščio procedūrų.